Pamiršti raštai – balsas.cc apie Pasquinelli

Radikaliosios mašinos prieš technoimperiją: nuo utopijos iki tinklo

Kas yra dalijimasis žiniomis? Kaip veikia žinių ekonomika? Kuo pasireiškia bendrasis intelektas? Imkime cigarečių automatą. Ši mašina yra mokslo žinių įkūnijimas metalo bei programinės įrangos komponentuose, daugiasluoksniame inžineriniame kūrinyje, skirtame komerciniam naudojimui: ji automatiškai apdoroja pinigų bei prekių srautus, žmogų pakeičia vartotojui patogiu valdymo paviršiumi, saugo privačią nuosavybę ir funkcionuoja reikalaudama minimalios priežiūros ir atnaujinimo. Kur dingo tabako prekeivis? Kai kuriais atvejais jis laimi laisvo laiko. Kitais – kompanija, kuriai priklauso platinimo tinklas, jį pakeičia. Dažnai jo vietoje sutinkame techninį personalą. Šis nesveikas pavyzdys ne tiek pervadina Markso tekstą „Ištraukos apie mašinas“ „Ištraukomis apie cigarečių automatus“, kiek rodo, kaip mus supa postfordistų teorijos ir kad kolektyvinio intelekto sukurtos materialiosios ar abstrakčios mašinos yra organiškai pririštos prie ekonomikos ir mūsų poreikių srautų.

Kiekvienas mūsų yra realybės mašina, kiekvienas mūsų – konstruojanti mašina. Toni Negri

Akivaizdu, kad techninės mašinos veikia, jei tik nėra sugedusios. Troškimų mašinos – priešingai, beveikdamos galiausiai sugenda, ir iš tikrųjų veikia tik tuomet, kai jų funkcijos sutrikusios. Menas dažnai naudojasi šia savybe, kurdamas įtikinamas grupines fantazijas, kuriose troškimų produkcija pasitelkiama sukeliant trumpą sujungimą socialinėje produkcijoje bei įsiterpiant į techninių mašinų reproduktyviąsias funkcijas per disfunkcinį elementą. Gilles Deleuze, Felix Guattari. L’anti-Oedipe

Vietoj bendrojo intelekto mes turėtume kalbėti apie bendruosius intelektus. Yra gausybė kolektyvinio intelekto formų. Kai kurios gali tapti totalitarinėmis sistemomis, kaip antai karinė-vadybinė amerikiečių neokonservatorių ar „Microsoft“ imperijos ideologija. Kitos – įkūnytos socialinėse demokratinėse biurokratijose, policinės priežiūros aparatuose, spekuliuotojų biržos operacijomis matematikoje ar mūsų miestų architektūroje (kasdien vaikštome kolektyvinio intelekto konstrukcijomis). „Kosminės odisėjos 2001“ ar „Matricos“ distopijose mašinų smegenys evoliucionuoja sąmoningumo link, kol joms prireikia atsikratyti žmonių. Kita vertus, „gerieji“ kolektyviniai intelektai kuria tarptautinius bendradarbiavimo tinklus, kaip antai globalinio judėjimo, rizikingų darbuotojų, nemokamos programinės įrangos kūrėjų ar medijų aktyvizmo tinklai. Jie įgalina ir žinių keitimąsi universitetuose, atviras Kūrybinių bendruomenių (angl. „Creative Commons“) licencijas ir į dalyvavimą orientuotą urbanistinį planavimą, išsilaisvinimo vaizdinijas ir naracijas.

Iš geopolitinės perspektyvos galėtume projektuotis į vieną iš Philipo Dicko mokslinės fantastikos paranojų: Žemę valdo vienas Intelektas, bet jo viduje vyksta karas tarp dviejų bendrojo intelekto organizacijų – priešingų, bet kartu ir persipynusių. Mums, pripratusiems prie tradiciniųreprezentatyviųjų globalinio judėjimo formų, nesiseka užčiuopti naujų produktyvių konfliktų. Susirūpinę imperialistiniu karu, mes neįvertiname šios kovos centralizmo. Pasak Manuelio Castellso, mes apibrėžiame judėjimą kaip pasipriešinimo identitetą, kurio nepavyksta paversti projektiniu identitetu. Mums nežinomas atstumas tarp globalinio judėjimo ir kapitalistinės gamybos centro. Parafrazuojant Paolo Virno, mes sakome, kad naujose gamybos formose yra jau per daug politikos, kad judėjimo politika dar galėtų išlikti autonomiškai garbinga . 1977-ųjų įvykiai (ne tik Italijoje, bet ir pankų laikais) sankcionavo ‚revoliucingosios‘ paradigmos pabaigą ir judėjimo, atveriančio naujas erdves konfliktams komunikacijos, medijų ir vaizdinių gamybos srityse, pradžią. Šiandien atrandame, jog ‚judėjimą‘ kaip formatą reikia peržengti vardan paties tinklo. Trys veiklos rūšys, aiškiai atskirtos XIX amžiuje – darbas, politika ir menas – dabar integruotos viename požiūryje, kuris yra centrinis kiekvieno produktyvaus proceso atžvilgiu. Norint dirbti, užsiimti politika ar kurti vaizdinius dabar reikia mišrios kompetencijos. Tai reiškia, jog visi mes esame darbininkai-menininkai-aktyvistai, bet taip pat reiškia, kad kovotojo bei menininko figūros yra peržengtos ir kad tokia kompetencija formuojama tik bendrojoje erdvėje, t.y., kolektyvinio intelekto erdvėje.

http://www.anarchija.lt/index.php/teorija/19993-matteo-pasquinelli-radikaliosios-masinos-pries-technoimperija.html

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s