Garšva ir Vaidilionis

Prievartinis Baltos Drobulės mokyklose nedavė savo vaisių. Nors joje glaustai ir aiškiai pateikiama patriotizmo esmė, terp mūsų liko dominuoti vaidilioniškasis kultas.

 

“Buvau privilegijuotas ir gyvenau kambarėlyje su poetu Vaidilioniu. Neapkenčiau jo asketiško veido; giliai įsėdusių akių; kresno kūno; stambių rankų (šimtai jo protėvių rausė nederlingą žemę, ir jó pirštai per sąnarius buvo sulinkę lyg priešmirtinėje agonijoje); specialios šukuosenos, jo šiurkštūs ir juodi plaukai tyčia krito ant plačios kaktos; geltonų kojų nagų, kuriuos jis pjaustydavo virtuviniu peiliu; jo šventvagiškumo, kai jis prisėsdavo prie stalo ir rašydavo eilėraštį, sustingęs ir linkterėjęs, lyg kunigas per pakylėjimą.

Sekiau Vaidilionio populiarumą. Lietuviškieji laikraščiai ir žurnalai talpindavo jo eilėraščius pirmuose puslapiuose, ir dažnai žvelgė į skaitytojus rūstus veidas prasmingai sučiauptomis lūpomis. Vaidilionį deklamuodavo aktoriai, mėgėjai, vaikai; jį cituodavo kunigai, stovyklų pareigūnai ir recenzentai.

Vaidilionis eiliavo sklandžiai. Jis aplaistė mūsų tamsiai žalią viltį rausvu izopu. Jis neužrašinėjo smėlyje tylios melodijos; nedegino mūsų lėta praradimo ugnimi; nesiblaškė tarp šviesių vaikystės vaiduoklių; neieškojo pilies skaidriais langais, žibintų ir vežėčių auksinių. Vaidilionis ramino ir kėlė nuotaiką. Keliose suspaustose strofose prašliauždavo karo baisumai, bet tuoj pat šaukiąs ir galingas balsas (kartais Dievo, kartais kurio šventojo ar paties poeto) išsvaidydavo molėtoje žemėje marmurinius pjedestalus ir sustatydavo ant jų – mus. Siauromis kelnėmis, pilkais veidais, ranka rankon su praeities kunigaikščiais, romantiškais kaip užguitos tarnaitės svajonės. O ant aukščiausiojo pjedestalo stovėjo pats Vaidilionis. Vaidila ant uolos.

Ir aplinkui Vaidilionis meistriškai sudėstydavo rūpestingai surankiotą rekvizitą. Cinkveisinį Nemuną, nulakuotas kaimo svirtis, talismanišką tėvo pypkę, sudžiovintą maldaknygėje ramunėlę, žvaigždes prielankių angelų sparnuose, patriotiškai kaukiantį šunį.“

Reklama

Eilinį kartą prisimenam (šįkart via Tadas Žukas) šią kalbą ir šią tyrinėtoją, kurios kiekvienas žodis tampte sutampa su mano mintimis ir jausenomis. Su paantrašte, ““Just because you’re the best speaker doesn’t mean you have the best ideas.” , kurią galbūt perfrazuočiau “pozityvesne“ linkme: Just because you’re the worse speaker doesn’t mean you don’t have better ideas (than good speakers).

TED Blog

By far the most viewed talk from TED2012 was given by an introvert who doesn’t like talking. Susan Cain, author of Quiet: The Power of Introverts in a World That Can’t Stop Talking, quietly and powerfully delivered a call to action: take introverts seriously and understand what they can do in the right environment.

There is, of course, much more to say, and maybe an introvert should also talk in a one-on-one setting. So TED’s Ben Lillie called her up for an extended conversation about the terrors of public speaking, how her issue is one of civil rights, and the neuroscience behind personalities.

What was it like giving a TEDTalk, as opposed to some of the other talks you’ve given?

It was a lot scarier, for one thing.

So how did you get through that?

Well, there was “How did I prepare for it?“ and then “How did I…

View original post 4 255 more words

Lašiniai su cukrum

Kai viskas gerai, einu miegot apie trečią, o antrą mane ima krėst alkio traukuliai. Šiandien netikėtai virtuvėj kažką radau – paprastai būna nebent šokolado arba dribsnių, visiškai netinkami variantai tokiam metui. O šįkart susidūriau su dar labiau netinkamais, bet pasenusiu stereotipiškumu intriguojančiais variantais – lašiniais ir svogūnais. Jei kas turi tėvus ar, dar geriau, senelius, tai lašiniai su svogūnais yra kažką reiškiantis derinys – gali reikšt linksmą posėdį sode su kaimynu ir degtine, o gali reikšt vakarą po kaitrine lempa, “kai žmona nieko nepagamino“. Niekad nesupratau, nei kas čia skanaus, nei kodėl svogūnai turi būt su lašiniais, o lašiniai – su svogūnais. Dabar matau, abu ingredientai savotiškai išjungia vienas kito šlykštumą. Dar – prisimenu, kaip dargužistas V.Kavaliauskas mane auklėjo dėl išspausdinto straipsnio apie gyvulininkystės žalą, nes dėl jo pasijautė nusikaltėliu, nors tik kartais atsipjaunąs lašinių. O šiaip laikau save vegetaru, turinčiu priklausomybę mėsai.

Paveikslėlis

Alternatyvus miestas

alternatyvus miestas – senas prvd inspirado

Kai iš Kalvarijų-Kalorijų sodų pasuki į Verkių parką ar kas tai bebūtų, galima šlifuoti dailiuosius jų takelius tarp katalikiškų SUSTOJIMŲ su kitais gražiais ponais, o galima per rudenėtus lapus įžvelgti tokius atsitiktinius alternatyvaus laiko intarpus kaip nepastebimi KITI žmonės, kertantys oficialų parko tinklą vien sau žinomom trajektorijom, kažką miške renkantys, apsiinstaliavę keistais lietpalčiais ir turintys palapines ten, kur tave nuvesti gali nebent Baskervilių šuo. Tai alternatyvūs pasivaikščiotojai. Savininkai gyvenimo, apie kurį nieko negirdėjome. Galbūt dabar jie 3 laipsniuose šilumos kepa savo ypatingą kaštoną.

Dabar jau gyvenu senamiestyje-centre ir su alternatyviais miesto takais susiduriu išėjęs bėgioti. Asfaltas ir šaligatvis kenkia tavo sąnariams, todėl nuolat turi ieškoti GAZONO arba žvyro ir tirštai sugulusių lapų punktyrų, kad koja smigtų spyruokliuojančiai; be to, savo šviežio prakaito;) trajektoriją privalai kreipti toliau nuo prašmatnių miestelėn(i)ų, kurie po darbų ir pamokų linksmai ir kvepiančiai skysta nuo „Europos“ link G9 ir vice versa. Net jei ir užkliudysi juos pečiu, būsit visai skirtingose tikrovėse, laiko ir režimo juostose. Jiems esi svetimas, nematomas arba ateivis. Dažniau judi kamščio kryptimi – ar priešinga?

Eiti miegoti, kai kiti jau kemša vaikus iš mikrobanginės į šeimos mašiną-kuprinę, išvežiojančią po daržus ir darbus. Eiti dirbti, kai kiti jau geria migdančius alaus krepšinius. Tai alternatyvios miesto ritmikos patirtis ir žvelgsmas į poliruotą įprastybę kaip alternatyvą – viename. Antrą nakties eidamas vakarienės, bankomato ar gyvo oro, regiu, kad Vilnius nėra Sibiras ar Kaunas, bet nėra ne tik Amsterdamas, o ir paprasčiausia Ryga; visos rutinos nupūstos anapus. Tada (kaip ir kitada) ir galiu sutikt JUOS.

Alternatyvius miesto žmones. Įstrigusius kadre ir laike, kurį bet kuris wannabe-buržua vaikas ar dėdė „prikeltas vidury nakties“, nemirksėdama/s pavadintų „knistis konteineriuose“. Įpratome taip „žinoti“, ko jie verti ir kas tokie yra, kad puikiausiai matydami, jų visiškai nebematome. Tai būtybės, esančios ne-re-aliau už filmą – dokumentiškai pusspalvę, lietuviškpilkšvę Matricą.

Nė vienam lietuviui jų tiesiog Nėra, nes pasidygėjimas išjungia faktus, tačiau mano sesuo pasakoja, kad kartais nešulį, adresuotą konteineriui, įžūliai dėkinga ranka išgriebia dar prieš jam pasiekiant taikinį: ačiū. Jei persirijai savo suflė ar nepatiko užsakytas eskimietiškas maistas, gali išsitreniruoti taip pastatyti jį ant konteinerio krašto, kad suimprovizuotum žmonėms (nors greičiausiai nugalės katės) alternatyvią vakarienę. Iš alternatyvių miesto arterijų, angų, krešulių visada išlįs aštriažvilgsniai, nuleistaakiai freeganai, nežinantys, kad yra freeganai. Jie turiningesni už mus, nes net ir už didžiausią shoppingą supermarkete turi kur kas daugiau maišų, iš kurių konstruoja savo alternatyvią tikrovę, kreditą ir debetą. Be to, jie dar ir geriausi pasaulio rūšiuotojai, efektyvesni už mane, savivaldybę ir Europos sąjungą kartu paėmus. Todėl jie ir yra mano įkvėpėjai. Nes kiemas visad įdomiau už fasadą ir Fojė, kaip ir kišenės „iškalbingiau už gudriausią esė“.

Tad pamačiusi konteinermeną, pabučiuok jį nuo manęs prancūziškai, ir nepastebimai įbruk į vidinę kišenę savo piniginę ar ką. Štai vieną širdį jau ir sušildei.

Pamiršti raštai – balsas.cc apie Pasquinelli

Radikaliosios mašinos prieš technoimperiją: nuo utopijos iki tinklo

Kas yra dalijimasis žiniomis? Kaip veikia žinių ekonomika? Kuo pasireiškia bendrasis intelektas? Imkime cigarečių automatą. Ši mašina yra mokslo žinių įkūnijimas metalo bei programinės įrangos komponentuose, daugiasluoksniame inžineriniame kūrinyje, skirtame komerciniam naudojimui: ji automatiškai apdoroja pinigų bei prekių srautus, žmogų pakeičia vartotojui patogiu valdymo paviršiumi, saugo privačią nuosavybę ir funkcionuoja reikalaudama minimalios priežiūros ir atnaujinimo. Kur dingo tabako prekeivis? Kai kuriais atvejais jis laimi laisvo laiko. Kitais – kompanija, kuriai priklauso platinimo tinklas, jį pakeičia. Dažnai jo vietoje sutinkame techninį personalą. Šis nesveikas pavyzdys ne tiek pervadina Markso tekstą „Ištraukos apie mašinas“ „Ištraukomis apie cigarečių automatus“, kiek rodo, kaip mus supa postfordistų teorijos ir kad kolektyvinio intelekto sukurtos materialiosios ar abstrakčios mašinos yra organiškai pririštos prie ekonomikos ir mūsų poreikių srautų.

Kiekvienas mūsų yra realybės mašina, kiekvienas mūsų – konstruojanti mašina. Toni Negri

Akivaizdu, kad techninės mašinos veikia, jei tik nėra sugedusios. Troškimų mašinos – priešingai, beveikdamos galiausiai sugenda, ir iš tikrųjų veikia tik tuomet, kai jų funkcijos sutrikusios. Menas dažnai naudojasi šia savybe, kurdamas įtikinamas grupines fantazijas, kuriose troškimų produkcija pasitelkiama sukeliant trumpą sujungimą socialinėje produkcijoje bei įsiterpiant į techninių mašinų reproduktyviąsias funkcijas per disfunkcinį elementą. Gilles Deleuze, Felix Guattari. L’anti-Oedipe

Vietoj bendrojo intelekto mes turėtume kalbėti apie bendruosius intelektus. Yra gausybė kolektyvinio intelekto formų. Kai kurios gali tapti totalitarinėmis sistemomis, kaip antai karinė-vadybinė amerikiečių neokonservatorių ar „Microsoft“ imperijos ideologija. Kitos – įkūnytos socialinėse demokratinėse biurokratijose, policinės priežiūros aparatuose, spekuliuotojų biržos operacijomis matematikoje ar mūsų miestų architektūroje (kasdien vaikštome kolektyvinio intelekto konstrukcijomis). „Kosminės odisėjos 2001“ ar „Matricos“ distopijose mašinų smegenys evoliucionuoja sąmoningumo link, kol joms prireikia atsikratyti žmonių. Kita vertus, „gerieji“ kolektyviniai intelektai kuria tarptautinius bendradarbiavimo tinklus, kaip antai globalinio judėjimo, rizikingų darbuotojų, nemokamos programinės įrangos kūrėjų ar medijų aktyvizmo tinklai. Jie įgalina ir žinių keitimąsi universitetuose, atviras Kūrybinių bendruomenių (angl. „Creative Commons“) licencijas ir į dalyvavimą orientuotą urbanistinį planavimą, išsilaisvinimo vaizdinijas ir naracijas.

Iš geopolitinės perspektyvos galėtume projektuotis į vieną iš Philipo Dicko mokslinės fantastikos paranojų: Žemę valdo vienas Intelektas, bet jo viduje vyksta karas tarp dviejų bendrojo intelekto organizacijų – priešingų, bet kartu ir persipynusių. Mums, pripratusiems prie tradiciniųreprezentatyviųjų globalinio judėjimo formų, nesiseka užčiuopti naujų produktyvių konfliktų. Susirūpinę imperialistiniu karu, mes neįvertiname šios kovos centralizmo. Pasak Manuelio Castellso, mes apibrėžiame judėjimą kaip pasipriešinimo identitetą, kurio nepavyksta paversti projektiniu identitetu. Mums nežinomas atstumas tarp globalinio judėjimo ir kapitalistinės gamybos centro. Parafrazuojant Paolo Virno, mes sakome, kad naujose gamybos formose yra jau per daug politikos, kad judėjimo politika dar galėtų išlikti autonomiškai garbinga . 1977-ųjų įvykiai (ne tik Italijoje, bet ir pankų laikais) sankcionavo ‚revoliucingosios‘ paradigmos pabaigą ir judėjimo, atveriančio naujas erdves konfliktams komunikacijos, medijų ir vaizdinių gamybos srityse, pradžią. Šiandien atrandame, jog ‚judėjimą‘ kaip formatą reikia peržengti vardan paties tinklo. Trys veiklos rūšys, aiškiai atskirtos XIX amžiuje – darbas, politika ir menas – dabar integruotos viename požiūryje, kuris yra centrinis kiekvieno produktyvaus proceso atžvilgiu. Norint dirbti, užsiimti politika ar kurti vaizdinius dabar reikia mišrios kompetencijos. Tai reiškia, jog visi mes esame darbininkai-menininkai-aktyvistai, bet taip pat reiškia, kad kovotojo bei menininko figūros yra peržengtos ir kad tokia kompetencija formuojama tik bendrojoje erdvėje, t.y., kolektyvinio intelekto erdvėje.

http://www.anarchija.lt/index.php/teorija/19993-matteo-pasquinelli-radikaliosios-masinos-pries-technoimperija.html

Nuogas vyras niekada nelaimės.

Šitas, kiek prisimenu, visiems patiko labiausiai. O gal ir vienintelis patikęs

(Pictures collected (but never used) for my “article“ for “Space Oddity“: catalogue of the-Baltic-States-artists exhibition in Lille (March 2009):

http://www.uroboras.lt/2009/04/30/svarbu-ne-kiekis-o-kokis/

“Menininkėliai. Menininkyčiai. Menkučiai kaip drebantys išgenocidintų menkučių kūnai, beriami ant lapkritinio tralo denio. Net jei tas tralas vadinasi „pergalingasis Spalis“.

Štai padermė, kuri pateisina savo vietą mitybos/gamybos grandinėje reikšmingų „klausimų uždavimu“. Kartais aš jau pradedu galvoti, ar tikrai jie reikšmingi ir ar ne metas jau atsakymams? Ar aiškindami, kad kult(ūr)konvejerio pliuralizmas yra prioritetas, numatėme, kad šioje pliurzalynėje atsiras tiek protingų produktų, kad nebebus ką ir kodėl rašyti?

Kaskart, kai išgirstu, kaip siekiama „išreikšti save” arba būti ki/tokiu „menininku”, mane šiurpas nukrečia. Norisi atsidurti sofistikuotų bankininkų ar net pergalingiausio prekybos tinklo savininkų furšete, klausytis „Uriah Heep“ ir lietuviškos Maskvoje užprogramuotos muzikos, o gal net kalėdinių dainų visą-parą-nuo-pat-lapkričio. Tačiau aš tramdau destruktyvumo kaspinuotį savo žarną ryjančioj žarnoj. Noriu konstruktyvumo. Kur jis?……………“

Nemenas

O juk manęs niekad nedomino menas. Kodėl taip ilgai koketavau?

Gal:

Kad:

Domina inovacija, reforma, ribų peržengimas, perdarymas, permąstymas, demitologizacija, sąveikos.

Žinoma, visa tai įdomu tik pasiimti.

Konstruoti jas įdomu tik kituose laukuose (ne mene).

cactuse